Sibiro miestas buvo beveik visiškai nubrauktas iš žemėlapio po ilgų žiaurumo metų, kai sprogus minai jo gyventojai buvo priversti jį apleisti.
Kadykchano griuvėsiai dabar persekioja Rusijos Tolimųjų Rytų kraštovaizdį ir buvo klaikiai sustingę nuo Šaltojo karo laikų.
13

13

13

13

13

13
Distopinis anglių kasybos miestelis dešimtmečius buvo visiškai apleistas nuo tada, kai iš jo buvo išsiųstas paskutinis autobusų krovinys.
Šiurpuliuojantys kadrai atskleidžia pajuodusius ir aptrupėjusius sovietmečio betoninius daugiabučius, išdaužytas klases ir rūdijančias gamtos apsuptas žaidimų aikšteles.
Nuotraukoje pavaizduoti senamadiški kelio ženklai, nurodantys Kadykchan anglies kasyklą Kolymos plente.
Kituose vaizduose matyti, kad po apleistus pastatus išmėtytos knygos, o iš pastatų išmušti langai.
Nuošalus ir apleistas miestas randamas giliai Magadano provincijoje, vietovėje, dar vadinamoje „Kolyma“ – pavadinimas, kuris anksčiau kėlė baimę rusų širdyse.
Jį galima pasiekti tik tūkstančius mylių greitkeliu, vadinamu „Kaulų keliu“ dėl daugybės žmonių, kurie buvo nudirbti iki mirties arba įvykdyti mirties bausmės darbo stovyklose.
Sovietmečio despotas atvėrė regioną praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kad iš negyvenamų žemių išgautų mineralų, metalų ir aukso, naudodamas priverstinį darbą.
Diktatorius, atidarytas komunisto Stalino, siekė prieiti prie jo mineralų, metalo ir aukso telkinių, kad paremtų tebevykstančią SSRS industrializaciją.
Tačiau greičiausias būdas išnaudoti žemės medžiagas buvo priverstinis darbas – ir tai kainavo.
Per 30-ąjį dešimtmetį ir iki Antrojo pasaulinio karo daugiau nei milijonas kalinių kentėjo nuo siaubingų Kolymos sąlygų ir -50 °C temperatūros.
Neįtikėtinai 200 000 žmonių siaubingai mirė.
Po karo Kadykčane buvo atidarytos dvi anglių kasyklos ir kaliniai nebebuvo žiauriai laikomi.
Vietoj to civiliams susidarė įspūdis, kad jie turi gauti gerą atlyginimą ir butą gyventi.
Šaltajam karui prasidėjus ir užsitęsus, aštuntajame dešimtmetyje miestas tikrai klestėjo, virto jaunimo gyvenimo ir darbo vieta, vykstant muzikos festivaliams ir atidarant klubus.
Tačiau 1989 m. žlugo Sovietų Sąjunga ir darbuotojo atlyginimas nebebuvo garantuotas.
Anglies kasybos miestas pateko į depresiją, viena iš kasyklų buvo uždaryta ir ateitis atrodė niūri.
Buvusi gyventoja Tatjana Ščepalkin BBC sakė: „Atlyginimai nebuvo mokami ir žmonės net negalėjo nusipirkti pagrindinių dalykų, pavyzdžiui, maisto.
„Įsivaizduokite, kad jūsų vyras grįžta namo iš kasyklos, o jūs neturite ko duoti jam valgyti. Vaikai alkani“.
Neatrodė, kad gali būti dar blogiau, kol 1996 m. lapkričio 25 d. neįvyko tragedija.
Per įtemptą rytinę pamainą kasykloje nugriaudėjo metano sprogimas ir žuvo šeši vyrai.

13

13

13
Paskutinė kasykla buvo uždaryta visam laikui ir Kadykchanas nebeturėjo priežasties egzistuoti. Miestas buvo baigtas.
„Dalykai buvo baisūs… Viskas buvo taip beviltiška, kad žmonės šaudė šunis maistui“, – prisiminė Tatjana.
Gyventojai greitai pradėjo susikrauti savo gyvenimą ir išeiti.
Greitai miestas visiškai ištuštėjo. Savo ruožtu vietos taryba įsikėlė ir padegė daugumą pastatų.
Ten lieka Kadykchanas – pajuodęs, byrantis ir pasidavęs gamtai.
Visą gyvenimą atokiame, šąlančiame mieste praleidęs vyras išeidamas stebėjo degančius dūmus.
„Jūsų siela atsisako tuo tikėti“, – BBC sakė Vladimiras Voskresenskis.
„Bet taip yra.”
Dabar vieninteliai žmonės, vaikštantys tarp griuvėsių, yra drąsūs tyrinėtojai, užvaldomi tamsios istorijos.
Kitur Rusijoje, Uralo kalnų šešėlyje, yra rūdijanti, klaiki traukinių kapinių vieta, pastatyta ruošiantis Trečiajam pasauliniam karui.
Dešimčių garvežių plieniniai griaučiai byloja apie laiką, kai pavojingai arti pasirodė grybų debesies šmėkla.
Sovietmečiu ji tarnavo kaip branduolinio karo bazė – pasiruošusi ir laukianti, kad rusai būtų nugabenti į saugumą, jei visas kitas transportas sugestų ar būtų sunaikintas.
Laikas ėjo į priekį, geležinė uždanga pakilo, dyzeliniai traukiniai paėmė viršų ir branduolinio karo grėsmė sumažėjo – kapinės liko ant surūdijusių bėgių.
Kas buvo šaltasis karas?
Šaltasis karas buvo geopolitinė įtampa tarp jėgų ir pastatė pasaulį ant branduolinės katastrofos slenksčio.
Tai įvyko tarp Rytų bloko (Sovietų Sąjungos ir jos satelitinių valstybių) ir Vakarų bloko valstybių (JAV, jos sąjungininkų NATO ir kitų) – po Antrojo pasaulinio karo.
Istorikų pripažintas įtempto karo laikotarpis svyruoja nuo 1947 m. iki 1989 m. arba 1991 m.
[1945mgegužęnacistineiVokietijaipasidavusnerimastingaskarolaikųaljansastarpJAVirDidžiosiosBritanijosišvienospusėsirSovietųSąjungosiškitospusėsėmėirti
Iki 1948 m. sovietai įkūrė kairiąsias vyriausybes Rytų Europos šalyse, kurias išlaisvino Raudonoji armija.
Amerikiečiai ir britai bijojo nuolatinio sovietų dominavimo Rytų Europoje ir grėsmės, kad Vakarų Europos demokratijose į valdžią ateis sovietų paveiktos komunistinės partijos.
Kita vertus, sovietai buvo pasiryžę išlaikyti Rytų Europos kontrolę, kad apsisaugotų nuo bet kokios galimos atnaujintos Vokietijos grėsmės, ir ketino skleisti komunizmą visame pasaulyje, daugiausia dėl ideologinių priežasčių.
Šaltasis karas sustiprėjo iki 1947 m., kai JAV pagalba Vakarų Europai pagal Maršalo planą patraukė šias šalis į Amerikos įtaką, o sovietai Rytų Europoje įvedė atvirai komunistinius režimus.
Šaltasis karas savo piką pasiekė 1948–1953 m.
Viso Šaltojo karo metu JAV ir Sovietų Sąjunga vengė tiesioginės karinės konfrontacijos Europoje ir vykdė realias kovines operacijas tik tam, kad sulaikytų sąjungininkus nuo persilaužimo į kitą pusę arba nuverstų juos po to.
Šaltasis karas pradėjo žlugti devintojo dešimtmečio pabaigoje, valdant sovietų lyderiui Michailui S. Gorbačiovui.
Jis išardė totalitarinius sovietinės sistemos aspektus ir pradėjo demokratizuoti sovietinę politinę sistemą.
Kai komunistiniai režimai sovietinio bloko Rytų Europos šalyse žlugo 1989–1990 m., Gorbačiovas sutiko su jų žlugimu.
1991 m. pabaigoje Sovietų Sąjunga žlugo ir iš jos lavono gimė 15 naujai nepriklausomų valstybių, įskaitant Rusiją su demokratiškai išrinktu antikomunistiniu lyderiu.
Šaltasis karas atėjo į pabaigą.

13

13

13

13