Staigus B.al Assado valdymo Sirijoje žlugimas gali reikšti beveik 14 metų trukusio pilietinio karo pabaigą šalyje.
2011 m – Pirmieji protestai prieš Assadą greitai išplito visoje šalyje, o saugumo pajėgos juos pasitinka suėmimų ir šaudymų banga.
Kai kurie protestuotojai griebiasi ginklų, o kariniai daliniai sugenda, kai sukilimas tampa ginkluotu maištu, kurį palaikys Vakarų ir arabų šalys bei Turkija.
2012 m – Damaske susprogdino pirmasis naujasis „al Qaeda“ filialas Sirijoje „Nusros frontas“, kuris įgauna valdžią ir pradeda triuškinti nacionalistinės ideologijos grupes.
Pasaulio galios susitinka Ženevoje ir susitaria dėl politinio perėjimo būtinybės, tačiau jų nesutarimai, kaip tai pasiekti, sužlugs daugelį metų trukusias JT remiamas taikos pastangas.
Assadas nukreipia savo oro pajėgas į opozicijos tvirtoves, kai sukilėliai įsigali, o karas paaštrėja žudynėmis abiejose pusėse.
2013 m – Libano „Hezbollah“ padeda Assadui iškovoti pergalę prieš Kusayrą, sustabdydama sukilėlių pagreitį ir parodydama augantį Irano remiamos grupuotės vaidmenį konflikte.
Vašingtonas paskelbė, kad cheminiai ginklai naudoja raudonąją liniją, tačiau sukilėlių kontroliuojamoje Rytų Gutoje netoli Damasko per dujų ataką žuvo daugybė civilių, nesukeliant JAV karinio atsako.
2014 m – „Islamo valstybės“ grupuotė staiga užgrobia Raką šiaurės rytuose ir užėmė daugiau teritorijų Sirijoje ir Irake.
Sukilėliai Homso senamiestyje pasiduoda ir sutinka persikelti į išorinį priemiestį – pirmasis didelis pralaimėjimas didelėje miesto teritorijoje ir būsimų „evakavimo“ susitarimų pirmtakas.
Vašingtonas kuria koaliciją prieš „Islamo valstybę“ ir pradeda oro antskrydžius, padėdamas kurdų pajėgoms pakeisti džihadistų bangą, bet sukeldamas trintį su savo sąjungininke Turkija.
2015 m – Geresniu bendradarbiavimu ir daugiau ginklų iš užsienio, sukilėlių grupės įgauna daugiau pozicijų ir užgrobia šiaurės vakarų Idlibą, tačiau islamistų kovotojai vaidina didesnį vaidmenį.
Rusija prisijungia prie karo Assado pusėje su oro antskrydžiais, kurie ateinančiais metais paverčia konfliktą prieš sukilėlius.
2016 m – Sunerimusi dėl kurdų veržimosi į sieną, Turkija pradeda įsiveržimą su sąjungininkų sukilėliais, sudarydama naują Turkijos kontrolės zoną.
Sirijos armija ir jos sąjungininkai nugalėjo sukilėlius Alepe, tai tuo metu buvo laikoma didžiausia B.al Assado pergale kare.
„Nusra Front“ atsiskiria nuo „al Qaeda“ ir pradeda bandyti save pateikti nuosaikioje šviesoje, priimdamas daugybę naujų pavadinimų ir galiausiai apsistoja ties Hayat Tahrir al-Sham (HTS).
2017 m – Izraelis pripažįsta aviacijos smūgius prieš „Hezbollah“ Sirijoje, kuriuo siekiama sumenkinti augančią Irano ir jo sąjungininkų jėgą.
JAV remiamos kurdų vadovaujamos pajėgos nugalėjo „Islamo valstybę“ Rakoje. Šis puolimas ir Sirijos armijos varžovas išstumia džihadistų grupuotę iš beveik visos jos žemės.
2018 m – Sirijos armija susigrąžina Rytų Gutą, prieš tai greitai atkovodama kitus sukilėlių anklavus centrinėje Sirijoje, o paskui sukilėlių pietinį bastioną Deraa.
2019 m – „Islamo valstybė“ netenka paskutinės teritorijos dalies Sirijoje. JAV nusprendžia palikti dalį karių šalyje, kad užkirstų kelią išpuoliams prieš savo sąjungininkus kurdus.
2020 m – Rusija remia vyriausybės puolimą, kuris baigiasi paliaubomis su Turkija, kurios įšaldo daugumą fronto linijų. Assadui priklauso dauguma teritorijų ir visi pagrindiniai miestai, atrodo, kad jie yra labai įsišakniję. Sukilėliai laikosi šiaurės vakarų.
Turkijos remiamos pajėgos laiko pasienio juostą. Kurdų vadovaujamos pajėgos kontroliuoja šiaurės rytus.
2023 m – Spalio 7 d. „Hamas“ ataka prieš Izraelį sukelia muštynes tarp Izraelio ir „Hezbollah“ Libane, galiausiai sumažindamas grupuotės buvimą Sirijoje ir mirtinai pakenkdamas Assadui.
2024 m – Sukilėliai pradeda naują puolimą prieš Alepą. Assado sąjungininkams susitelkus kitur, jo armija greitai žlunga. Praėjus aštuonioms dienoms po Alepo žlugimo, sukilėliai užėmė daugumą didžiųjų miestų ir įžengė į Damaską, išvarydami Assadą nuo valdžios.